A+
Beta

Agluona ir Agluonos bazilika

Svarbiausias Latvijos katalikų dvasinis centras ir pasaulinio masto šventovė, kurioje kasmet rugpjūčio 15 d. – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo dieną – apsilanko šimtai tūkstančių piligrimų iš visos Rytų Europos, yra ežerų apsupta vaizdingoji Agluona Latgaloje. Agluonos katalikų bazilika yra vieni įspūdingiausių maldos namų Baltijos šalyse, liaudies padavimuose minimas toli gražu ne vienas su jais susijęs stebuklas.

Baltų genčių dvasinis centras

Mokslininkai mano, kad Agluonoje baltai gyveno bemaž 2000 m. prieš Kristaus gimimą. Agluonos pavadinimas kilęs iš latgališkos žodžio „eglė“ formos - senovėje šiame krašte tarp ežerų ir upių plytėjo tankūs eglynai. Agluona buvo senosios baltų genties latgalių šventovė. Tačiau pirmasis šios vietos paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose susijęs su Lietuvos karaliumi Mindaugu, kuris 1236 m. šioje vietoje kartu su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu buvo nužudytas ir rugsėjo 12 d. palaidotas. Šiais laikais Mindaugo įkurta valstybė laikoma Lietuvos pradžių pradžia. Tačiau yra mokslininkų, kurie yra įsitikinę, kad Mindaugo užmojai buvo gerokai platesni: jis norėjo suvienyti į krikščionišką valstybę ir kitas baltų gentis. Tarp kitko, šioje legendoje minima karalienė – Mindaugo žmona Morta, Madelanų pilies valdytojo dukra. Madelanų piliakalnis, anuomet stambus politinis ir ekonominis centras, yra Agluonos apylinkėse.

 

Agluonos katalikybės centro atsiradimas

1697. m. dvarininkė Ieva Justina Šostovicka, remiama Livonijos vyskupo Mikalojaus Poplavskio, pakvietė Vilniaus dominikonus įkurti Agluonoje vienuolyną ir mokyklą. Šiam reikalui Šostovickų pora dominikonams dovanojo 17 sodžių su 90 namų - "Dievo garbei ir latvių palaimai". 1688 m. Vilniaus dominikonų vienuolyno prioras tėvas Remigijus Mosokovskis atvyko į Agluoną vienoje iš latgalių šventviečių statyti vienuolyno ir bažnyčios. Dominikonai Agluonos bažnyčioje pakabino Dievo motinos paveikslą, sukurtą pagal Trakų maldos namuose esantį šventą paveikslą. Apie šį paveikslą yra žinomos kelios legendos, ir visos jos byloja, kad originalas buvo sukeistas ir Agluonoje yra ne kopija, o tikroji ikona. Agluonos bažnyčia irgi buvo statoma pagal Trakų bazilikos pavyzdį ir paskirta Dievo Motinos dangun ėmimo garbei. Agluonoje buvo įsteigtas ir Šv. Dominyko Trečiasis Ordinas, į kurį galėjo įstoti tiek moterys, tiek vyrai, kurie nenorėjo atsisakyti pasaulietiško gyvenimo, bet laikėsi ordino regulos, atliko atgailą už nuodėmes ir atsidavė gailestingumo darbams.

Kai 1699 m. pastatyta paprasta medinė bažnyčia sudegė, 1768-1780 m. jos vietoje buvo pastatytas mūrinis vienuolynas ir didinga baroko stiliaus bažnyčia su dviem 60 m aukščio bokštais. 1824 m. dominikonai užsakė šalia vienuolyno esančio šaltinio ekspertizę. Peterburgo Medicinos akademijoje atlikta analizė patvirtino, kad sieringas šaltinio vanduo gali būti naudojamas gydymo tikslams, todėl netrukus buvo pastatyta paprasta ligoninė su 10 vietų. Agluonoje buvo ir parapijinė mokykla, kuri vaikus pilnai aprūpino viskuo, kas būtina mokymuisi ir gyvenimui. XIX a. trečiajame dešimtmetyje Agluonoje buvo atidaryta dvasinė seminarija.

Įtraukus tuometę Latvijos teritoriją į Rusijos imperijos sudėtį, prieš Agluonos vienuolyną, nors jis ir buvo vienas iš aštuonių neuždarytų Vitebsko gubernijos katalikų dvasinių ordinų, prasidėjo represijos. Jo gyventojus išvarė ir vienuolyną pavertė savotišku kalėjimu – jame kaip kalinius apgyvendino aktyviausius ir nepaklusniausius katalikų kunigus bei paskutinį prieglobstį ten radusius senus ir sergančius dvasininkus.
Pirmojo pasaulinio karo metais Agluonos bazilikos vienuolyne buvo ir bataliono štabas, ir ligoninė, o 1918 m. atėję bolševikai, tikėdamiesi rasti paslėptą auksą, nusiaubė vienuolyno ir bazilikos rūsius ir išplėšė kapavietes.

Latvijos pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 m.) Agluonoje buvo atidaryta Dvasinė seminarija, kuri buvo viena iš geriausių aukštąjį išsilavinimą teikiančių mokymo įstaigų, taip pat vyrų (vėliau – ir moterų) gimnazija.

Antrojo pasaulinio karo metu katalikų persekiojimas ir negailestingas susidorojimas su dvasininkais tęsėsi – pasirodo, tikėjimą pavojingu laikė ir TSRS, ir hitlerinė Vokietija. Tradicijos ir tikėjimas buvo įnirtingai naikinami ir tarybų valdžios laikotarpiu.

1980 m. Latvijos katalikams minint Agluonos bazilikos 200 metų jubiliejų, Romos popiežius Jonas Paulius II jai suteikė „Basilica Minoris“ titulą, o po trejų metų J. E. vyskupą Julijaną Vaivodą pakėlė kardinolu. 1989 m., pirmą kartą po 50 metų, iš Rygos į Agluoną patraukė piligrimai, visą daugiau kaip 200 km kelią įveikę pėsčiomis, dainuodami ir melsdamiesi. 1989 m. rugpjūčio 15 d. Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventės metu pirmą kartą po daugybės metų eucharistinė procesija vyko už bažnyčios tvoros, o sode pirmą kartą aukotos mišios latvių kalba.

 

Šventovė, šventas šaltinis ir gydanti ikona

Apie Agluoną pasakojamas ne vienas stebuklas. Pavyzdžiui, vienas toks valstietis Kristapas Mateisanas iš Spykų kaimo per Ciryčio ežerą vežė į Agluoną krikštyti vaiką. Besiiriant per ežerą, pakilo didelė audra, bangos pradėjo smarkiai supti valtį ir valstietis, stengdamasis ją suvaldyti, nepastebėjo, kaip vaikas įkrito į vandenį. Supratęs, kad įvyko nelaimė, Kristapas pradėjo ėmė garsiai šauktis Agluonos Dievo Motinos. Ir tą pačią akimirką vaikas atsirado netoli kranto – jį gyvą ir sveiką iš ežero ištraukė pakrantėje buvę žmonės.

XVII a. ant ąžuolo nutapytą šventą paveikslą tikintieji taip pat laiko stebuklingu. Dieviška gydomoji galia priskiriama ir netoliese Bazilikos esančio Eglės ežero krante tekančiam šaltiniui ir sieringam jo vandeniui. Agluona – tikinčiųjų piligriminių kelionių tikslas, ypač per Sekmines ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną (Žolinę).

Kasmet rugpjūčio 14 ir 15 d. vykstančius Katalikų bažnyčios šventės renginius Agluonos šventovėje galima laikyti valstybinės reikšmės, nes juos aplanko šimtai tūkstančių įvairių krikščionių konfesijų tikinčiųjų.

Bažnyčios įranga pagaminta XVIII a., šoniniai altoriai - XIX a. pradžioje. Čia saugoma didelė paveikslų, skulptūrų ir meno vertybių kolekcija bei garsusis šventas paveikslas "Agluonos Dievo Motina Stebukladarė" (XVII a.), atidengiamas tik per religines šventes. Manoma, kad jis pasižymi gydančiomis galiomis.

Artėjant popiežiaus vizitui į Latviją, paskutiniajame XX a. dešimtmetyje bažnyčios priešakyje buvo įrengta sakrali aikštė, naudojama tiek procesijoms, tiek kryžiaus keliams, tiek maldininkams susiburti pamaldų metu. Aikštė suformuota kaip atskira sakrali vieta, kartu su bazilika sudaranti bendrą ansamblį. 1993 m. Agluonos šventovę aplankė ir ją palaimino Romos popiežius Jonas Paulius II.

 

Piligriminės kelionės į Agluoną

Rugpjūčio 15 d. yra Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė.  Evangelijoje šis įvykis neaprašytas, bet bažnyčios tradicijoje esama patikimų šio fakto liudijimų. Agluonoje tai yra svarbiausia metinė šventė ir į ją paprastai atvyksta kiekvienas Latvijos katalikas, norintis švęsti Dievo Motinos šventę kartu su savo tikėjimo broliais. Šimtai tūkstančių tikinčiųjų kartu meldžiasi, atnaujina savo santykius su Dievu ir gauna Viešpaties palaimą. Bažnyčia stengiasi padaryti viską, kad priartintų šią šventę prie žmonių, kad kiekvienas turėtų galimybę pasisemti stiprybės iš gyvenimo šaltinių, t.y., iš Eucharistijos stalo ir Dievo žodžio – Šventojo Rašto.

Viena iš gražiausių ir nuostabiausių šiuolaikinės Latvijos tradicijų yra piligriminė kelionė į Agluoną, į kurią, ruošdamiesi švęsti rugpjūčio 15 d., išsiruošia tikintieji ne tik iš visos Latvijos, bet ir piligrimai iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų Europos šalių.

Tolimiausią kelią nueina Liepojos katalikai – ilga kelionė iš kito Latvijos pakraščio trunka daugiau kaip savaitę. Artėjant rugpjūčio 15 d., visus Agluonos apylinkių kelius užplūsta didesnės ar mažesnės maldininkų grupelės su giesmėmis, vėliavomis ir kryžiais. Naktinės pamaldos iki pat širdies gelmių sujaudina ir pripildo kiekvieną, esantį Agluonos bazilikos aikštėje, petys į petį stovintį su savo tikėjimo broliais ir seserimis.

 

Karaliaus kalnas

Netoli Agluonos bazilikos, važiuojant į Dagdos pusę, Agluonos ežero pakrantėje yra įrengtas „Karaliaus kalnas“ – skulptūrų sodas su Kristaus Nugalėtojo, angelo, kryžiaus ir dvylikos genčių skulptūromis, sukurtomis iš seno ąžuolo medžio.

Skulptūrų sodas įrengtas vieno verslininko, šioje gražioje vietoje ketinusio pasistatyti namą, žemėje. Didžiausiai – Kristaus skulptūrai panaudotas 600 metų senumo ąžuolas, kurio kamieno apimtis siekė 4,5 m, o aukštis – 14 m.