A+
Beta

Senieji papročiai

Latvijoje gerbiami senieji papročiai ir šventės. Tradicinės liaudies šventės tapo sudedamąja gyvenimo dalimi, todėl šiandien jos gyvuoja ne tik muziejuose. Jose gali dalyvauti ir turistai, norintys bei nebijantys pajausti ir išbandyti ką nors nauja bei neįprasta.

  • Buities muziejus po atviru dangumi
  • Eketė
  • Joninės
  • Photo: Jānis Lācis
  • Velykų sūpynės
  • Photo: Pīgozne

Latvijoje vis dar gerbiamos tradicijos, todėl aktyviai švenčiamos senosios tradicinės liaudies šventės. Su latvių tradicijomis geriausiai galima susipažinti Rygoje esančiame Etnografiniame buities muziejuje po atviru dangumi. Kokios gi yra tos šventės? Latvijoje labiausiai švenčiamos Joninės (Jāņi) arba Lyguo (Līgo). Joninių naktį negalima miegoti, kitaip miegoti norėsis visą vasarą. Šio prietaro Latvijoje tikrai laikomasi ir trumpiausia vasaros naktis praleidžiama prie laužų dainuojant, geriant alų ir valgant Joninių sūrį (Jāņu siers).

Vasaros saulėgrįža

Sakoma, kad Joninių naktį skraido raganos, todėl nuo jų savo sodybą reikia saugoti aplink ją prismaigstant šermukšnių šakų. Tikrą apsireiškimą galima patirti suradus paparčio žiedą, tik akimirką pražystantį trumpiausią metų naktį. Nuogam besivoliojant rasoje galima „pasikrauti” sveikatos. Yra dar daug senovinių Joninių ritualų, kuriais galima mėgautis švenčiant šias šventes su folkloristais arba dievturiais, pavyzdžiui, Janių kalne Turaidoje.

Užgavėnės ir žiemos saulėgrįža

Žiemos pabaigoje švenčiamos Užgavėnės. Tada dainuojama, giriamasi, važinėjamasi rogutėmis, vaišinamasi kiaulės galva ir dalyvaujama Užgavėnių karnavale. Apdainavimas (čiastuškos), blynų kepimas ir šiaudinės lėlės deginimas – slaviškosios Maslenicos tradicijos, ypač paplitusios Daugpilyje.

Kalėdiniu laikotarpiu trumpiausią metų gruodžio 22 dieną kaukių eitynėmis ir trinkos vilkimu galima pasimėgauti ne tik Buities muziejuje po atviru dangumi, bet ir Vecrygoje. Jau kelerius metus kone tūkstantis rygiečių bei miesto svečių eina aplink senamiestį vilkdami ilgomis virvėmis pririštas trinkas. Vėliau jos sudeginamos ir, skambant folklorinių ansamblių grojamai muzikai, leidžiamasi šokti. Įdomu, kad šiose eitynėse dainuodami dainas savo kalbomis dalyvauja ir Latvijos rusų bei lybių folkloro ansambliai.

Velykos

Per Velykas krikščioniškos tradicijos susipina su pagoniškomis. Yra žmonių, kurie Velykų rytą eina į bažnyčią, bet tai jiems vėliau netrukdo pagal latvių prietarus smagiai suptis sūpynėse, šitaip siekiant, kad vasarą jų nepultų uodai, ridenti margučius arba pagal senas lybių tradicijas su dainomis eiti prie jūros vaikyti paukščių. Daugybė vaikų Latvijoje tiki, kad margučius naktį atneša ir sode ar kur nors namie slepia Velykų zuikis.

Dievturyba

Ikikrikščioniškas tradicijas labiausiai puoselėja dievturiai. Dievturyba – latvių etninė religija. Folkloristai ir dievturiai puoselėja ir bando atkurti šį senovinį Dievo suvokimą, kuris, skirtingai nuo krikščioniškų doktrinų, nėra pagrįstas dievobaimingumu, o Dievą vaizduoja kaip mielą visur mus supančią jėgą, galinčią arba atsiskleisti per gražią gėlę, arba materializuotis seno vyro, atėjusio pas žmones įsitikinti jų nuoširdumo tikrumu, pavidalu. Latvijoje vis dar gyvuoja seni pasakojimai apie šventas vietas ir energetines gyslas (āderes), kuriomis teka ne tik garsai, bet ir gerų minčių energija.

Senos girios, pavieniai medžiai, šaltiniai, akmenų krūvos, kalnai ir slėniai – visa tai yra senosios šventos vietos, kurios, kaip sakoma, skleidžia ypatingą energiją. Labai įdomių senų šventų vietų yra Sunakstėje (Sunākste). Vis dėlto daugiau galių turinčia laikoma Puokainių šventa vieta (Pokaiņu svētvieta). Šventų vietų tyrinėtojai mano, kad čia – unikali vieta visame pasaulyje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje JAV Kosmoso centre (NASA) ir TSRS Kosminių tyrinėjimų centre buvo nagrinėjamos nuotraukos, vaizduojančios mikrobangų spinduliuotę. Jose buvo matomos gilios apskritos formos struktūros. Įspūdingiausia jų – net 340 km skersmens – apėmė beveik visą Latvijos teritoriją, o jos centras buvo greta Puokainių. Šią paslaptingą ir įvairiausiais mitais apipintą netoli Duobelės miškuose esančią vietovę kasmet aplanko daugybė turistų.

Tautos medicina

Įdomu, kad Latvijoje gyvuoja ir senųjų žynių išmintis. Greta šiuolaikinės medicinos naudojami ir senoviniai latvių gydymo metodai. Įvairios vaistažolių arbatos, žolelės ir antpilai,buvimas stiprios energetikos vietose, ypatingi burtai ir užkalbėjimas. Visomis šiomis gudrybėmis ir sukaupta patirtimi žiniuoniai naudojasi dar ir šiandien.

Ypatingą vietą tarp senovės latvių gydymo priemonių užima pirtis. Dar ir šiandien yra nemažai kaimiškų pirtelių, kuriose, padedant patyrusiam pirtininkui, pagal senovinius metodus galima pataisyti sveikatą. Senovinės latvių pirtys buvo „juodosios” arba dūminės. Tai – vienas seniausių pirčių tipų. Kad pirties akmenys gerai įkaistų, pirtis kūrenama bent šešias valandas. Pasiekus vanojimuisi būtiną temperatūrą, dūmai iš pirties išleidžiami pro langelį, o pirtį vis dar šildo ugniavietėje įkaitę akmenys.  

Senoviniais gydymo metodais domisi ir folkloro grupė  „Trokšņu iela” („Triukšmų gatvė”). Jie ne vien dainuoja, groja, šoka rateliu, bet ir užsiima tradicine amatininkyste, pina juostas bei kojaraiščius, verpia verpste,gamina tinklus ir stato rąstinius pastatus. Taip pat pagal senovinius metodus jie gydo vaistažolėmis. Šią bei kitas folkloro grupes galima pamatyti ir patiems prisijungti prie senovinių tradicijų bei papročių puoselėjimo apsilankius Latvijoje dažnai vykstančiuose folkloro grupių koncertuose arba festivaliuose.