Salacos upė taip pat gerai žinoma meškeriotojams. Tai svarbi lašišinių žuvų rūšių buveinė, bet žvejyba upėje yra reglamentuojama teisės aktų, ir norint žvejoti tam tikruose upės ruožuose reikia turėti žvejybos leidimą. Todėl prieš vykstant žvejoti reikia susipažinti su galiojančiomis taisyklėmis, sezoniniais apribojimais, sužinoti, kuriose vietose leidžiama žvejoti ir kokie reikalingi leidimai. Minėtas reglamentavimas atlieka svarbų vaidmenį išsaugant pažeidžiamas žuvų rūšis ir Salacos upės gamtines vertybes.
Žvejybą taip pat galima derinti su poilsiu prie upės, bet lankytojai turi nepamiršti, kad naudojantis poilsio vietomis Salacos slėnyje būtina laikytis specialiai nustatytų taisyklių. Kadangi tai saugoma gamtos teritorija, ypač svarbu laikytis reikalavimo nepalikti pėdsakų ir užtikrinti, kad gamtinėje aplinkoje neliktų atliekų.
Salacgryva – ten, kur upė įteka į jūrą
Natūrali kelionės Salacos upe arba palei ją pabaiga yra Salacgryvoje, todėl, patyrinėjus upę, po to šiek tiek laiko galima praleisti ir prie jūros. Po plaukimo baidare, pėsčiųjų žygio arba kelionės palei upę lankytojai gali pasivaikščioti Salacos promenada, nukeliauti iki Salacgyvos piliakalnio ir Salacgryvos švyturio arba susipažinti su miestelio žvejybos paveldu.
Salacgryva istoriškai susiformavo, būdama glaudžiai susijusi tiek su upe, tiek su jūra. Viena iš labiausiai išskirtinių tradicijų – nėgių žvejyba naudojant tradicines užtūras, kadangi Salacos žiočių prie jūros ir aplinkinės pakrantės gamtiniai ypatumai visiškai skiriasi nuo tų, kurie būdingi upės aukštupiui. Jeigu galite skirti visą savaitgalį susipažinimui su vietove, Salacgryva taip gali būti tas patogus taškas, iš kurio leistumėtės tyrinėti Vidžemės pakrantę – keliaukite į šiaurę link Ainažių ir Randų pievų arba į pietus palei Vidžemės uolas pakrantėje.
Kai įprasto plaukimo baidarėmis nepakanka – „Salacas Mauciens“
Salacos upę galima ramiai tyrinėti keletą dienų, tačiau kartą per metus ši upė tampa vienų iš neįprasčiausių Latvijoje irklavimo varžybų – „Salacas Mauciens“ – vieta. Varžybų tradicija tęsiasi nuo 2003 m., kai ją pradėjęs Maris Smilga ir grupė tokių pat entuziastų sugalvojo išsiaiškinti, arba įmanoma visą Salacos upę įveikti nė karto nesustojant. Pirmąjį kartą iššūkio dalyviams teko plaukti lyjant lietui, patirti nuovargį, ir tuo metu dar nebuvo sukaupta jokios patirties, susijusios su tokio naktinio plaukimo baidarėmis sunkumais. Bėgant metams tai, kas buvo iššūkis, tapo įsitvirtinusia tradicija, kuri suburia patyrusius ir į nuotykius linkusius baidarininkus.
Klasikinis maršrutas toks, kad dalyviams tenka įveikti beveik visą Salacos upės atkarpą – nuo Vecatės iki Salacgryvos – ir didžioji dalis plaukimo vyksta naktį. Ramūs upės ruožai pamažu pereina į tokius, kur upė teka tarp uolų, yra slenksčių ir įvairiausių kliūčių, o nuovargis ir tamsa daro tai, kad pažįstamos vietos suteikia visiškai kitokią patirtį. Plaukimas upės ruožu prie Skaniaiskalnio yra ypač sudėtingas, o Staicelė yra svarbus punktas prieš paskutinįjį maršruto ruožą. Paskutiniai upės kilometrai priartina prie Salacgryvos ir po ilgos nakties, praleistos ant vandens, kelionė baigiasi netoli vietos, kur upė susilieja su jūra.
Plaukimas baidare naktį labai skiriasi nuo įprasto plaukimo dieną. Matomumas yra ribotas, todėl būtina sukoncentruoti dėmesį, ir, plaukiant dviviete baidare, ypač svarbu, kad plaukimo partnerių bendras veikimas būtų efektyvus. Dėl šios priežasties tokio renginio kaip „Salacas Mauciens“ nereikia prilyginti plaukimui įprastu turistiniu maršrutu – tai ir fiziniu, ir psichologiniu požiūriu yra iššūkis, reikalaujantis tinkamo pasiruošimo, atitinkamos įrangos ir giežto saugos reikalavimų, nustatytų organizatorių, laikymosi. Prieš varžybas naujausios jų taisyklės, techninė informacija ir saugos reikalavimai paskelbiami oficialioje renginio svetainėje, todėl dalyviai prieš registruodamiesi turėtų atidžiai perskaityti visą aktualią informaciją.
Salaca – viena upė, daugybė nuotykių
Unikalus Salacos upės patrauklumas slypi tame, kad patirtį, susijusią su ta pačia upe, galima įgyti įvairiais būdais. Vieniems upė gali suteikti ramybės kupinus savaitgalius su palapine ir vakarą prie laužo; kitiems – žygį prie smiltainio uolų arba žvejybos dieną, o tiems, kas tikrai mėgsta nuotykius, – beveik 100 kilometro naktinio plaukimo baidarėmis iššūkį. Šį maršrutą taip pat galima suplanuoti kaip kelionę po Šiaurės Vidžemę – pradedant nuo Burtnieko ežero, sustojant Mazsalacoje ir Skaniaiskalnio apylinkėse, toliau keliaujant link Staicelės ir Salacos upės žemupio, ir galiausiai pasiekiant Salacgryvą ir Rygos įlankos pakrantę.
Būtent dėl tokios įvairovės, kuri laukia pasirinkus šį maršrutą, verta vis sugrįžti prie Salacos. Nebūtina per vieną kelionę visapusiškai pažinti upę – gal pakanka vos kelių kilometrų plaukimo baidare, pasivaikščiojimo prie smiltainio uolų ir vaišių gamtoje prie upės, kad pavyktų atrasti visiškai kitokią Latviją nei iki tol pažinotoji.
